Tai ką šiuo metu galima pamatyti ant sienų ir traukinių visame pasaulyje, tai ką mes vadimane GRAFFITI, prasidėjo 1960-tų gale- 1970-tų pradžioje New York'e. Prekyboje pasirodžius vandeniui atspariems flomasteriams, jaunimas pradėjo išpaišynėti pašto dėžutes, sienas, telefonų būdeles, požemines perėjas ir metro. Pradžioje jų "kūryboje" dominavo paišytojų vardai ir pravardės. Visą tai vadinosi "Single hitting", o kiek veliau- "tagging". Su laiku įvairių tagg'ų atsirado labai daug, dėl to išėjo nemaža konkurencija tarp "writer'ių". Tuo metu lyderiu buvo TAKI 183, kurio interviu pasirodė 1971-mais "New York Times" laikraštyje. Tikrasis TAKI vardas buvo Demetrius, toks graikų kilmės amerikietis. Kadangi jis dirbo siuntinių išnešiotoju, jo darbas buvo susijęs su važinėimu metro po visą N.Y., jis visur palikinėdavo savo autografus. Kiti žinomesni to laikmečio "writer'iai" buvo- JOE 136, EELI 159, BARBARA 62, YANK 135, EVA 62. Jau tada N.Y. valdžia skyrė apie 300.000$ (=80.000 darbo valandų) vien tam, kad pašalintų visą tai nuo sienų. Kovą sunkino ir tai, kad "paišytojais" vis dažniau būdavo toli gražu ne vien tik vaikai, tokiu informacijos perdavimo būdu vis dazhniau pradėjo naudotis gatvių gaujos, žyminčios savo teritorijas ir kovodamos už valdžią gatvėse. Po TAKI interviu publikacijos šimtai N.Y. paauglių įniko į šį naująjį sienų meną visur kur tik budavo įmanoma. Tie, kurių vardai atsirasdavo sunkiausiai prieinamose vietose, tapdavo populiarus ir ižymūs, jie tapdavo savu "chebrų" didvyriais. Vėliau, parduotuvese pasirodžius "sprėjams"- garffiti tampa dar populiaresne ir dar labiau pastebima meno kryptimi.